Please assign a menu to the primary menu location under menu
GyvenimasĮkvėpimasStraipsniai

Gyvenimo pamokos. Skaudžios, tikros ir išmoktos

Sharing is carying :)

Gyvenimas įdomus dalykas. Jame tiek daug visko telpa. Kartais jis tobulai geras, kartais negailestingas. Kartais mes jo nekenčiam. Kartais dievinam. Užsisukę buities verpetuose suvokiam jį kaip savaimę suprantamą dalyką. Visaip kaip ir mylimus žmones aplink save. Gyvenam taip, lyg gyvensim tūkstančius metų, o brangūs žmonės bus šalia amžinai, nors savo emocijomis kalsime juos prie kryžiaus. Viskas turi pradžia ir pabaigą. Bet dabar apie vidurį tarp jų.

“Klaidų nėra, tik pamokos. Vertink nesėkmes kaip progas asmenybei ugdyti ir dvasiai tobulinti. Robin Sharma”

Savo pasauliu, išoriniu ar vidininiu, susirūpiname, kaip jis pradeda birėti dalimis. Tikrai retai sutinkame žmonių, kuriems gyvenime viskas puikiai klostosi ir jie vis dar klausia savęs, o ką dar galėčiau pagerinti? Kaip dar galėčiau pakelti savo gyvenimo kokybę. Lyg puikumui nebūtų pabaigos. Deja. Retenybės tokie žmonės. Tikri brangakmeniai.

Atėjusios ligos, išdavę draugai, mylimieji ir partneriai pristabdo, o kartais ir ne. Tuos, kuriuos pavyksta pristabdyti – pradeda klausti. Už ką man? Kodėl aš? Aš gi toks geras. Visiems padedu, visais rūpinuosi. Geras klausimas! Už ką man tokiam geriečiui tokios negeros pamokos?

Atsakymas labai paprastas – už savęs pamiršimą. Už savęs išdavystę. Už savęs pardavimą. 

Pamokos. Mes mokomės. Vieni lėčiau, kiti greičiau. Vieni savaime, kiti priverstinai. Vieni suvokia, kad mokosi, kiti kaip laukiniai žvėreliai draskosi narve su klausimu “Kodėl aš?”. Tačiau mokomės visi. Kiekvienas savo būdu ir savo keliu.

Kaip atpažinti pamokas?

Pirmas ir svarbiausias dalykas mokantis gyventi, tai apskritai neužmiršti, kad gyvenimas nėra pats savaime suprantamas dalykas. Mes jį kūriame. Mūsų mintys, žodžiai ir veiksmai kuria gyvenimą. Piktinatės darbu, kolegomis, mylimuoju, vaikais, nuolat bambate, niurgzate. Atsisukite į save. Ne į juos, tik į save. Pamatykite savo minusus. Nedrąsu? Neskanu? Niekas ir nesako, kad bus saldu. Čia vyksta visas darbas. Kuo daugiau žiūrėsite į save, tuo pamokos ir jų išmokimas taps lengvesnis. Jūsų pasirinkimas: per kančias ar per žvaigždes.

Nustokite kaltinti visą pasaulį, Putiną, Obamą, Landsbergį ar kaimyną iš penkto aukšto. Viskas, ką turime susikūrėme patys. Ar jus tenkina tai, ką turite? Ne? Ką padarėte, kad pakeistumėte save, o gal net visuomenę? Jogos šventraštyje Vashistha rašoma: “Kokios pastangos – tokie ir rezultatai.” Šventraščiai daug kalba apie pastangas. Tai ne vien šiuolaikinės saviugdos išmįslas, tai tūkstanmečiais einantis priminimas apie tai, ką mes darome su savo gyvenimu. Ar patys prisiliečiame prie jo ar tik stovime šalia.

Taigi, grįžkime prie to, kaip pamatyti pamokas. Į ką reikėtų atkreipti dėmesį savo gyvenime.

LIGOS/ Sveikatos nuosmukis

Kaip dažnai mes jas nurašome orams, virusams, epidemijoms. Ne, mielieji, epidemijos vyksta tik mūsų galvose. Vis dažniau ir garsiau kalbama, kad 80 proc. ligų yra psichosomatinės kilmės. Šitas skaičius kaip tikras jau net patvirtintas ir medikų bendruomenės. Tuomet kyla klausimas, kodėl ligoninėse vis dar tokią didelę vietą užima įvairių, atskirų organų gydytojai, kai pats skaičius rėkte rėkia, kad 80 proc. medikų turėtų būti psichologai, psichiatrai, psichoterapeutai. Nuvažiavus į ligoninę labai aiškiai pasimato, kad mes gydomės kažkaip atvirkščiai. Žinom, kad ligas sukelia nerimas, įtampa, stresas, bet pageriam vaistų nuo tam tikrų organų uždegimo… O toliau… Vėl stresai, vėl uždegimas, vėl tabletės. Tikras atrakcionų paras besisukantis ratu. Priežastis nepašalinta, bet puikiai užtušuota. Taip, jei sveikata stipriai šlubuoja, būna, kad tikrai reikia ir tablečių ir rimto tam tikrų organų gydymo, bet šalia viso to įjunkime sąmoningumą. Tai didžiausias vaistas.

Pasidomėkime savo ligos priežastimi. Atsisukime į save. Pasižiūrėkime, kada atsirado liga, kas tuo metu vyko mūsųgyvenime. Neseniai kalbėjau su viena mergina, kuri nekentė savo darbo, gyvenime nuolat skubėjo, lėkė, buvo visais nepatenkinta. Jai lūžo koja. Ji nepasidavė. Toliau elgėsi taip pat, tuo metu net stengėsi kitiems padėti. Vos išlipus iš gipso labai stipriai pasitempė kitą koją. Ji nepasidavė ir toliau. Darbas, skubėjimas, savanorystė jos laukė (arba ji galvojo, kad laukia). Tuomet, tuo pačiu laikotarpiu ją dar užpuolė nusikaltėliai gatvėje. Teko ligoninėje pagulėti. Atrodo aiškiau būti negali, kad jau reikia sustoti, laikas kažką keisti. Bet mes daugelis taip gyvenam. Akivaizdžiai nusisukam nuo Visatos bandymų pasikalbėti su mumis.

Gyvenimas šneka per mūsų kūną. Tęsiant apie šią merginą. Ji nepasidavė. Toliau gyveno įprastu bėgimo ir skundimosi rimtu. Dabar ji jogoje. Sustojo. Žinote, kodėl? Vyras išdavė, verslo partnerė išdavė, kūną taip susuko liga, kad jai darė labai rimtą operaciją. Ji nuolatinėje medikų priežiūroje.

Kas nuostabiausia – ji sustojo. Ji atsisuko atgal ir yra dabartyje. Dabar peržiūri viską, kas vyksta ir jau įvyko. Ilsisi, pradėjo mokintis tai apie ką seniai svajojo. Džiaugiasi gamta, dėkoja gyvenimui, kad ji gyva, kad ją supa nuostabūs žmonės, rūpestinga šeima. Dabar jos gyvenimą lydi malda, atidus žvilgsnis į save. Klausimai sau: “Ko AŠ TIKRAI noriu? Kas MAN yra SVARBU?”

Ar tikrai norite tokių pamokų? Sakoma, kad Dievas tylus. Jis nori mūsų evoliucijos, nori mūsų laimingų ir jis veda mus per mus pačius. Per mūsų kūną, mūsų mintis, veiksmus. Jei byra kūnas, tai labai rimtas ženklas, kad kažką ne taip darote savo gyvenime.

Sveikatos savistabai aš naudoju knygą “Tavo kūnas sako mylėk save”. Patinka man šis pavadinimas. Tobulas mūsų kūnas sako tobulus žodžius 🙂 Čia aprašytos metafizinės ligų kilmės. Tai viena iš nuostabiausių savistabos priemonių.

Rūpinkitės savimi kiekvieną dieną. Atlikite praktikas, kurios švarintų jus emociškai ir mentališkai. Tai gali būti meditacija, malda, terapinis piešimas, joga, cigūnas, autentiški šokiai… Šiais laikais labai daug praktikų, kurios dirba su emocijomis ir mintimis. Turėkite mėgstamą. Pasirūpinkite savo mityba. Kūnas šventa vieta – nemskite ten bet ko. Jam viskas tik sveikiausia ir geriausia! 🙂

SANTYKIAI

Pagal antropoteosofiją, 95 proc. į Žemę atėjusių sielų mokosi santykių pamokas. Na, tai praktiškai mes visi. Geroji naujiena – mes visi sėdime toje pačioje baloje. Blogoji – visi mokomės, visi pykstamės ir vėl mokomės. Santykiai su tėvais, mylimaisiais, giminėmis, draugais, kolegomis. Laukas platus. Čia vykstančių dramų spektras dar platesnis.

Kas man padeda? Draugystė. Turiu nuostabių draugių, kurios nevinioja man žodžių į vatą. Jei papasakoju joms savo susierzinimus ar priekaištus kitiems žmonėms, jos man atvirai pasako, kad jau reikėtų į save pasižiūrėti, nors kartais tikrai atodo lengviau kitą kaltinti. Turėti nuoširdžių ir mylinčių draugų tai tikra Dievo dovana. Tik saugoti ir tausoti tokias dovanas 🙂

Toliau… Savistaba. Nuolatinis, nepertraukiamas savęs ir savo minčių stebėjimas. Kodėl susierzinau, kodėl supykau, kas manyje sukėlė pyktį, nuoskaudą. Kodėl vieni žmogaus žodžiai ar veiksmai mane taip žeidžia, o kiti ne? Kodėl būtent šie? Ar tikrai vienintelė išeitis – suktis pykčio ir nuoskaudų sukūryje. Ne. Stebėk save. Stebėk savo mintis.

Pamenu, kažkada turėjau fantastiškai blogus santykius su vienu labai artimu ir brangiu žmogumi. Paradoksas – žmogus brangus – santykiai tragiški. Na, bet dabar ne apie tai. Sugalvojau, kad reikia tuos santykius taisyti, nes neteksiu žmogaus.

Kažkokiu stebuklingu būdu (matyt, pats Dievas man panoro pagelbėti, kai užsimaniau save tvarkyti) mano gyvenime atsirado paskaitos apie santykius. Ten kalbėjo apie mintis. Tą dieną sužinojau, kad mūsų santykių kokybę sudaro mintys. Sukate blogas mintis apie mylimus žmones – santykiai prasti. Mintys geros, šiltos, nuoširdžios – santykiai geri. Kokia paprasta aritmetika, gaila, kad mokykloje šių dalykų nemokino.

Taigi, pradėjau stebėti mintis apie tą žmogų. Buvau didžiai nustebinta, kiek tame mano nedideliame kūne gali tilpti daug pykčio, nuoskaudos, nerimo, pavydo, bevertės ambicijos. Mano galvoje ir kūne buvo pats tikriausias sąvartynas ir chaosas. Tuomet apskritai mano gyvenime buvo tokia sumišusi kasdienybė, kad atsisukus atgal net pati savimi nusistebiu.

Sąmoningai keičiau savo mintis, stebėdavau, kas man sukelia susierzinimą, pyktį. Dažniausiai tai būdavo mano principai, egoizmas, taisyklės, kaip turėtų elgtis žmonės su manimi (apie šias taisykles žinodavau tik aš). Daug stereotipų iš šeimos, visuomenės. Kartodavau situacijas, kurios buvo mano šeimoje. Jos netiko dabartiniam mano gyvenimui, norimam sukurti santykiui. Reikėjo radikaliai save perrašyti ir keisti.

Savistaba man galingas įrankis. Tik jos dėka galime išsikuopti savo vidų. Blogoji naujiena – jai reikia laiko. Esu mačiusi ne vieną žmogų, kuris pasidavė po dviejų savaičių bandymo tvarkyti santykius, save, mintis. Aš užtrukau, kol susidėliojau gyvenimą į vietas. Kartais norėjosi viską mesti, nes tikrai reikia pastangų savistabai. Bet rezultatai netruko pasirodyti, palengva viskas pradėjo gerėti. Dabar mane supa nuostabūs žmonės, mano darbas pakelia mane iki debesų, žinau, kur einu, labai aiškiai suprantu, ką darau, ko noriu. Galiu gyventi pilnakraujiškai kiekvieną dieną, o ne tik dvi savaites per atosotogas. Kiti žmonės visą gyvenimą prabūna santykiuose, kurie graužia juos iš vidaus, dirba nemylimus darbas. Tad  metai ar du atidžios savistabos palyginus su visu gyvenimu yra juokas. Ir gerėjimas vyksta palaipsniui, rezultatai savistabos pradeda matytis labai greitai. Savistaba man kelionė be pabaigos. Tai nėra tikslas – tai procesas, vertas kiekvienos minutės, kiekvieno įkvėpimo ir iškvėpimo.

Nugyventi metai mūsų neriboja.

Nugyventi metai mus išlaisvina. Stew Mittleman

Stebėkite save santykiuose. Kiti žmonės yra tik mūsų pačių atspindžiai. Ką matote kituose – ieškokite to pačio savyje. Nesvarbu ar tai jūsų tėvai, draugai, mylimieji, kaimynai, meilužiai. Klauskite savęs, kodėl tas žmogus mane erzina, ką tai atliepia manyje? Mokinkimės atleisti kitiems, atleisti sau. Ugdykimės empatiškumą ir sąmoningumą. Šis procesas turi vykti be jokio kaltinimo sau ir kitam. Galite rašyti dienoraštį apie save, užfiksuoti, ką pastebėjote, pasižymėti, kaip norėtumėte pakeisti tai, ką pamatėte. Priimkime kitus žmones kaip mokytojus, o save kaip mokinį. Jei suprasite, kad jau viską išmokote, ką turėjote išmokti – paleiskite – santykį – žmogų – save. Juk, kai mokykloje baigiame vieną klasę, judame toliau, nesėdime vietoje 12 metų.

Domėkimės santykiais taip pat, kaip domimės savo karjera, profesionalumu darbe. Juk mylimi ir bangūs žmonės išlieka mūsų gyvenime žymiai ilgiau nei darbas ar komandiruotės. Pyktis santykiuose nėra norma ar “normalu”. Gyventi taikoje yra norma. Yra lietuvių patarlė “Nėra namų be dūmų“. Mėgstame ja prisidengti savo išsišokimus. Tik klausimas, ar norime, kad dūmai kiltų dėl gaisro namuose ar dėl rusenančio židinio.

Tad, skaitykime knygas apie bendravimą, klausykimės paskaitų, eikime į seminarus, mokinkimės komunikacijos meno. Išmokime atsiprašyti ir drąsiai pripažinti savo klaidas sau ir kitam. Suklydę taisykimės nelaukdami. Investuokime į šią sritį ryžtingai ir palūkanos netruks grįžti su kaupu 🙂

KASDIENIS DŽIAUGSMAS

Kaip dažnai pabundu laimingas (-a)? Kasdien, kartais, kai atostogauju? Ar atkreipiame dėmesį su kokia emocija pabundame ryte? Kokia būna mano diena? Laimingas ar niurzgantis, besiskundžiantis, nepatenkintas. Ar vakare užmiegu su dėkingumu už visą dieną? Už įvykius, žmones? Ne? O kodėl? Ką darau ne taip?

Džiaugsmas kaip ir santykiai, ligos ar kiti aspektai irgi gali būti pamoka. Ar mokame džiaugtis? Džiaugsmas tai nebūtinai, kad turime nuo ryto iki vakaro krykštauti iš laimės ir vaikščioti it apsvaigę. Man džiaugsmas yra lyg minimalizmas. Aš labai mėgstu džiaugtis mažais dalykais. Kavos puodelis, pokalbis su drauge, šviečianti saulė, lietus, besijuokiantys žmonės, įdomi knyga, jogos vedimas, nuovargis vakare, o kartais jau ir ryte, meditacija, padėka Dievui vakare, o kartais ir ryte, ateinantys ir išeinantys pinigai, skanus kokteilis, graži citata internete – patinka man šiais dalykais pasidžiaugti 🙂 Man gyvenimas susideda iš smulkmemų, mažų žingsnių, o tuose žingsniuose tiek daug visko. Žinoma, kartais būna dienų lyg tyčia, kai viskas krenta, erzina, atrodo, kad nebėra išeičių iš situacijų. Žinau, kad tai laikina.

Aš kuriu savo gyvenimą kitokį. Kai nerandu išeičių – nebekūriu, pasileidžiu tėkmei ir nieko nesprendžiu. Mokausi stebėti, kas ir kodėl vyksta aplink mane. Tai nereiškia, kad tuo metu nieko neveikiu, o tik sėdžiu ant kėdės ir levituoju. Priešingai, veiksme visada, bet sprendimuose ar žinojime, ką daryti – nevisada.

Tam, kad pripildytume gyvenimą džiaugsmu, pirmiausia, derėtų išmokti džiaugtis smulkmenomis. Kai jas pamilstame, gyvenimas mums atneša daugiau dovanų. Pagalvokite, ar norėtumėte nešti dovanas žmogui, kuris nieko nevertina. Dovanojate jam žydinčias gėlės, o jis net nepasižiūri, dovanojate linksmus draugus ir nesulaukiate nei žodelio. Ar dar norėtumėte kažką tokiam žmogui duoti? Visata vis stengiasi mums įtikti, o mes kaip tos aikštingos rožės iš Mažojo princo vis riečiam nosis. Dėkojam už viską, kiekvieną daiktą, kiekvieną žmogų, kiekvieną pamoką – gerą ir stipriai pamokančią. Per tai ateis džiaugsmas.

Antra, apmąstykite, kas jus nudžiugintų ir kas jums svarbu gyvenime. Apmąste pradėsite veikti, kad ir nuo mažų žingsnių. Mes labai dažnai orientuojamės į problemą, o ne į sprendimą. Būkite sprendėjais. Ką aš galėčiau šiandien padaryti, kad būčiau laimingesnis? Gal tiesiog išeiti į parką pasivaikčioti? Gal paskambinti mamai, sesei, broliui? Pamenu, kai gimė dukrytė man buvo labai netikėta, kad aš visiškai likau be laiko sau. 

Prieš jai atsirandant aš savo darbo laiką planuodavau pati, dirbau sau, savaitgaliais mokydavausi arba leisdavau stovyklose, medituodavau, darydavau jogą. Buvau šiek tiek kaip koks hipis. Mano planas buvo, kad gimus dukrytei niekas nepasikeis. Bet buvo priešingai. Man buvo labai sunku be laiko sau. Pradėjau ieškoti išeičių. Laikas sau man buvo brangesnis už miegą, todėl buvo metas, kai keldavausi porą valandų prieš pabundant šeimai ir skaitydavau, medituodavau, eidavau pasivaikščioti, kartais sėdėvau gerdavau kavą ir žiūrėdavau į nuostabų saulėtekį. Nuotaika grįžo, viskas tvarkėsi 🙂 Kiekvienas mes galim atrasti savo džiaugsmo objektus ir imtis juos įgyvendinti. Laukimas nepadės. Tik patys sau galime padėti. O jei patys sau negalime padėti, ieškome, kas gali mums padėti.

Išmokti prisiimti atsakomybę ir už laimingo savo gyvenimo kūrimą yra didelė pamoka. Įsivaizduojate, kiek galite pasistumėti į priekį nusprendę būti laimingais? Kiek teks čia išmokti gerų ir naudingų dalykų. Turėsime išmokti save pripildyti pačiais skaniausiais gyvenimo saldainiais.

Leiskite sau mokytis, būkite savo gyvenimo pirmūnai. Kad baigtumėte šią mokyklą drąsia širdimi, skambant paskutinam skambučiui išeitumėte pergalingai. Viską padarę, viską atidavę ir viską maksimaliai išmokę.

Facebook Comments

Sharing is carying :)

2 Comments

Rašyti komentarą

Meditacija| Dvasinis augimas | Stovyklos